Karnavalas, tai persirenginėjimas, atitrūkimas nuo realybės ir pilkos rutinos paskandinimas spalvų bei juoko jūroje. Dienos, kuriomis galima atsikratyti savo socialinio vaidmens ir būti kuo norime, paneigti save tam, kad akimirkai tapti kažkuo kitu.
arnavalas, atkeliavęs iki mūsų laikų, atsirado Venecijoje, o jo šaknys glūdi dar antikoje. Jau 1094 m. Venecijos miesto valdovas Vitale Faliero įtraukė karnavalą į oficialių švenčių sąrašą. Lotyniškas terminas carnis valeo reiškia „atsisveikinimas su mėsa“. Karnavalas būdavo paskutinė galimybė pasimėgauti gardžiais valgiais prieš ilgai trunkantį pasninkavimą iki Velykų.
Laikui bėgant ši šventė tapo viena ryškiausių ir linksmiausių metų švenčių. 1296 m. Venecijos Respublikos Senatas paskutinę dieną prieš Velykų pasninką paskelbė visuomenine švente. Pamažu karnavalas tapo masinis. Jis prasidėdavo pirmąjį spalio sekmadienį ir tęsdavosi iki Epifanijos, o savo kultą pasiekdavo paskutiniosiomis dienomis prieš pasninką.
Visą tą gana ilgą periodą Venecijos gyventojai dėvėjo nedideles kaukes (it. bautta), po jomis slėpdami savo tikrąjį veidą. Po kaukėmis slėpėsi ir aristokratai, ir vergai. Kaukės ir kostiumai suteikdavo venecijiečiams anonimiškumo, išnykdavo socialiniai skirtumai. Tačiau karnavalo dalyviai susidurdavo ir su įvairiausiais draudimais. Venecijos įstatymai draudė su kaukėmis eiti į bažnyčią, vaikščioti gatvėmis tamsiu paros metu ir per maro epidemiją.
Bet jos laisvai naudotos visose pasilinksminimo vietose: žaidimų namuose ir viešnamiuose. Pavyzdžiui, 1268 m. buvo išleistas įstatymas, kuriuo uždrausta vyrams su kaukėmis svaidytis kiaušiniais, mat jie kiaušinius, pripildytus kvepalų, mėtydavo į moteris; XIV a. išleistas įsakymas, kuriuo uždraustos linksmybės naktį, – žmonės su kaukėmis negalėjo vaikščioti Venecijos gatvėmis naktį, moterims su kaukėmis buvo uždrausta įžengti į bažnyčias ar vienuolynus.
1458 m. dekretas uždraudė vyrams persirenginėti moteriškais drabužiais ir su kaukėmis įeiti į vienuolyną. O 1608-aisiais Dešimties taryba išleido dekretą, kuriame buvo išaiškinta, kad kaukių nešiojimas tokį ilgą periodą yra negalimas. Nuo to momento kaukes užsidėdavo tik karnavalo dienomis arba pokyliuose. Už tos nuostatos pažeidimą vyrai buvo baudžiami pinigine bauda ir sodinami į kalėjimą dviem metams, o moterys buvo mušamos San Marko aikštėje ir iš jų buvo atimama teisė ketverius metus gyventi Venecijos Respublikos teritorijoje.
Karnavalą šventė ne tik turtingi Venecijos bajorai, savo namuose rengdavę didžiulius pokylius –maskaradus su puošniais drabužiais ir kaukėmis, kurios būdavo ruošiamos prieš metus iš brangių, auksu siuvinėtų medžiagų. Paprasti žmonės linksminosi miesto gatvėse ir aikštėse. Kartu su visuomeninėmis linksmybėmis vykdavo akrobatų, žonglierių, dresuotų plėšrūnų, atvežtų iš užsienio šalių, pasirodymai. Iš gatvėse išdėstytų krautuvių buvo galima nusipirkti saldumynų arba kitokių užkandžių. XVII a. žmonės linksminosi stebėdami bulių kautynes, turtuolių mėgstamas žaidimas buvo futbolas, tačiau jį žaidė apie 50 žmonių, suskirstytų į dvi komandas.
Antikos laikais karnavalo atidarymo dieną centrinėje San Marko aikštėje nuo varpinės iki greta esančių rūmų nutempta virve eidavo kalinys iš aukštai barstydamas spalvotų rožių žiedlapius. Jei kalinys sugebėdavo nueiti iki kito galo, buvo manoma, kad metai bus sėkmingi, jeigu nukrisdavo –prasti. Laikui bėgant, tokių žiaurių atrakcijų atsisakyta. Kalinį pakeitė profesionalus akrobatas, o dar vėliau – medinis balandis, iš kurio byrėjo nuostabūs kvapūs žiedlapiai. Manoma, kad būtent iš šių tradicijų gimė konfeti – iš spalvoto popieriaus išpjautos geometrinės figūrėlės, kurias mes barstome vieni ant kitų karnavalo metu.
XVIII a. karnavalas trukdavo keletą mėnesių – nuo spalio, kai atsidarydavo teatrai, iki Pelenų dienos. 1797 m., Venecijai tapus Austrijos dalimi, karnavalas buvo uždraustas. Iki 1861-ųjų karnavalo tradicijos buvo puoselėjamos kai kuriuose rūmuose. Vėliau apie karnavalą jokiuose šaltiniuose nebebuvo rašoma. Tik 1979 m. vėl nuspręsta rengti Venecijos karnavalą.
Nuo Venecijos Respublikos žlugimo iki mūsų laikų karnavalo šventimo periodas sutrumpėjo – dabar jis švenčiamas maždaug dvi savaites. Dabartinis karnavalas – tai istorinių įvykių inscenizacijos, koncertai, fejerverkai. Tomis dienomis galima atsipalaiduoti, pasislėpti spalvotoje minioje po gražia kauke ir tiesiog pasinerti į visuomeninį džiaugsmą. Visą šventę skamba gyva muzika, vaišinamasi skaniais užkandžiais ir vynu.
2001 m. Venecijos gyventojai per karnavalo atidarymą vietoj netikro balandžio vėl virve leido eiti akrobatui, taip prisimindami gražią seną tradiciją.
Keistas Bagolino karnavalas
Be mums gerai žinomų karnavalų, egzistuoja „paslėpti“, išskirtiniai ir autentiški renginiai. Vienas tokių švenčiamas mažame Šiaurės Italijos miestelyje – Bagoline, iš kur kilo viena svarbiausių Italijoje gaminamo sūrio rūšių (Bagos). Tai alpinių rudųjų karvių pieno sūris, kurį gaminant pridedama truputėlį šafrano (2 g prieskonio kiekvienam šimtui litrų pieno), sūris brandinamas apie trejus metus.
Apie Bagolino karnavalą žino labai mažai žmonių, nes jis gana uždaras ir visai neturistinis, palyginti su Venecijos ar Rio de Žaneiro karnavalais, garsiais visame pasaulyje. Tačiau kas apie jį yra girdėjęs, mielai jame dalyvauja. Vasario 19–20 d. miestelio aikštė prisipildo beragaujančių vyną žmonių, sugužėjusių iš Lombardijos ir Trentino regiono miestelių.
Bagolino karnavalas – tai iš kartos į kartą keliaujanti tradicija. Neįtikėtiną įspūdį palieka persirengę Bagolino gyventojai. Jie padeda į šalį mėgstamus drabužius ir šiuolaikinės mados atributą – džinsus, kad iš skrynios išsitrauktų senove dvelkiančius, dar jų senelių dėvėtus kostiumus, tampančius tarsi uniforma dviem karnavalo dienom.
Karnavale dalyvauja ir šokėjai, linksminantys žiūrovus ir šokantys apsirengę įvairiaspalviais drabužiais pagal mažo orkestrėlio, kvarteto, melodijas. Paskutinę karnavalo naktį visi šokėjai atlieka atsisveikinimo šokį. Šilti plojimai, senovinės dainos, klumpių stuksėjimas verčia pamiršti, iš kur esi atvykęs ir pasiduoti karnavalo aistrai – švęsti ir dalytis gėriu.
Kiti dalyviai taip pat atlieka savotišką vaidmenį: daugelis vyrų persirengia moterimis, o moterys –vyrais. Kostiumai – tai paprasčiausi Šiaurės Italijos kalnų gyventojų drabužiai: juodos kelnės, sijonai, skaros, kepurės ir medinės klumpės, kurių stuksėjimas akmenimis grįstomis gatvėmis šventei suteikia žavesio ir viduramžiškos nuotaikos.
Savo veidus jie slepia po guminėmis senų raukšlėtų žmonių kaukėmis, todėl nieko neįmanoma atpažinti. Kalbant kaukės truputį pakeičia ir balsą, todėl net ir iš jo negali suprasti, su kuo tenka bendrauti. Jie linksmina praeivius, dažniausiai juokaudami „pikantiško“ turinio frazėmis ir čiupteldami už tam tikrų kūno vietų.
Kadangi nesimato veidų, žmonės gali elgtis, kaip niekada nesielgė, ir nebijoti, kad juos kas nors atpažins. Net egzistuoja dar viena įdomi tradicija – naktį visi apsigyvena svetimuose namuose, t. y. apsikeičia butais, todėl niekas negali numanyti, kas miegojo jo lovoje. Tai dar kartą parodo mažo miestelio gyventojų artimą bendravimą ir šilumą.
Ši šventė skirta miestelio gyventojams, o ne atvažiuojantiems turistams, gal būtent dėl to ji ir išlieka autentiška per amžius.
Viktorija Mele.
P.S. Venezijos foto mano draugės Aušros Andriuškaitės
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą