2011 m. birželio 20 d., pirmadienis

PROSCIUTTO DI PARMA- amore mio

Vat teko diskutuoti apie kumpį, jo darymą, tai prisiminiau, kad prieš kažkiek metų, na tikriausiai 2006, rsašiau Geram skoniui tokį reportažą apie vytintą kumpį Prosciutto di Parma, o jo pagrindas buvo specialus nuvažiavimas pas kumpio gamintoją, todėl kas parašyta, buvo mano akimis matyta, ir langai ir kambariai ir šaldytuvai, todėl, jei kas netikės, ar Jums aiškins, kad visiškai kita eiga, tai bus kalbos arba ne apie Parma darymą, arba nžmogaus, kuris tik nori paprieštarauti , nuvažiuokit, duosiu kontaktus :D tai prisiminimas visam gyvenimui :D aromatas...


Pasaulyje esama daugybė vytinto kumpio rūšių: skirtingo skonio, kiaulienos ir šernienos, įvairių gamintojų, regionų, šalių. Tačiau Italijoje geriausiai žinomas vytinto kumpio pavadinimas yra Parmos kumpis.

Produkto kilmė
Pirmą kartą išskirtinai kvepiantis, Italijoje, Parmos miesto apylinkėse, gaminamas, lauke vytintas kumpis buvo paminėtas 100 m. pr. Kr. Parmos kumpis iki šiol gaminamas pasitelkiant tradicinius metodus. Tai unikalus ir dabar jau teisiškai apsaugotas produktas, kurio kokybę garantuoja patentuotas prekių ženklas – penkiakampė karūna (senosios Parmos kunigaikštystės karūna su penkiomis smailėmis).
Kvepiantis ir saldus Parmos kumpis yra vienas iš paklausiausių maisto produktų visame pasaulyje. Jį gaminant būtina laikytis tam tikrų taisyklių, nes kitaip gaminys negalės būti vadinamas Parmos kumpiu.
Parmos kumpio konsorciumas (Consorzio del Prosciutto di Parma) buvo įsteigtas 1963 m. tam, kad apsaugotų šio produkto pavadinimą, puoselėtų seniausias jo gaminimo tradicijas bei garantuotų aukščiausią gaminio kokybę. Šiuo vardu vadinamas vytintas kumpis turi būti gaminamas visą laiką vienodai, toje pačioje zonoje, laikantis tų pačių principų.
Vytintas kumpis pradėtas gaminti Parmos apylinkėse, kur labai daug saulės ir kur prasidedantys Apeninų kalnai garantuoja specialų, šiam regionui būdingą mikroklimatą. Tad žodis „Parma“ pamažu tapo vytinto kumpio prosciutto sinonimu. Prosciutto reiškia tam tikru būdu konservuotą kiaulės šlaunį. Kumpis būna dviejų rūšių – vytintas (crudo – it. „žalias“) ir virtas (cotto – it. „virtas“).
Parmos regione vytintą kumpį gamina naudodami tik druską, kitur kai kurie vytinto kumpio gamintojai truputėlį jį parūko, Italijos pietuose labai mėgsta pridėti aitriųjų pipirų, Anglijoje – medaus bei cukraus.
Vytintam Parmos kumpiui gaminti naudojamos dvi užpakalinės kiaulės šlaunys. Visa kita mėsa nenaudojama. Tad dviem vytintiems kumpiams pagaminti sunaudojama visa kiaulė.

Svarbiausios kumpio ypatybės
Svarbiausias vytinto Parmos kumpio išskirtinumas – specialių veislių gyvulių, kurie ypatingai šeriami ir auginami tik tam tikroje vietovėje, mėsa.
Vytintas Parmos kumpis nekeičia skonio. Kiaules gali auginti tik vienuolika šiaurinių ir centrinių Italijos regionų: Lombardija – 34,9 proc., Emilija-Romanija – 27 proc., Pjemontas – 18,9 proc., Venecija – 9,7 proc., Friulis-Venecija-Džulija – 2,9 proc., Umbrija – 2,7 proc., Toskana – 1,8 proc., Marche – 1,7 proc., Abruzzo – 0,4 proc., Lacijus – 0,3 proc., Molise – 0,2 proc.
Kitas svarbus dalykas – kumpiai gaminami tik iš patinų mėsos. Patelės dažniausiai yra per mažos ir per liesos, jų mėsa per daug persisūdo. Kiaulės turi būti tik išskirtinės veislės: Large White, Landrance ir Duroc, šeriamos daržovėmis ir grūdais. Gyvuliai, virstantys Parmos kumpiu, tukinami išrūgomis, liekančiomis gaminant sūrį.
Maži paršiukai pažymimi nedidele tatuiruote su savo gimimo data ir augintojo vardu. Tinkamos skersti kiaulės masė turi siekti 150 kilogramų ir ji turi būti ne jaunesnė negu devynių mėnesių. Skerdyklos taip pat turi būti Parmos regione, tačiau ne per arti mėsos kombinato, kur kumpis, prieš atsirasdamas ant mūsų stalo, pereina daugybę paruošimo etapų.

Atšaldymas
Vienas jų – mėsos atšaldymas specialiose kamerose. Šviežia mėsa čia laikoma 24 valandas. Nulinę temperatūrą pasiekusi mėsa tampa kietesnė ir lengviau pjaustoma. Atšaldymo metu mėsa praranda apie vieną procentą svorio. Šlaunys, skirtos Parmos kumpiui gaminti, neapdorojamos terminiu būdu, nekonservuojamos ir nešaldomos.

Pjaustymas
Kitas etapas – pjaustymas. Jis reikalingas tipinei Parmos kumpio formai, primenančiai viščiuko kulšelę, suteikti. Pjaunama ir oda, ir lašinių dalis. Taip daroma ne tik dėl formos, bet ir dėl būsimos sūdymo procedūros. Apipjaustyta šlaunis praranda apie 24 proc. svorio. Po šios procedūros mėsa kruopščiai apžiūrima, šlaunys, bent menkiausiai neatitinkančios Parmos standartų, pašalinamos ir nebedalyvauja tolesnėje kumpio kelionėje.

Sūdymas
Atšaldyta ir tinkamai apipjaustyta šlaunis siunčiama mėsininkams sūdyti. Tai nepaprastas sūdymas, kadangi jam naudojamos dvi druskos rūšys: odos dalys sūdomos su drėgna druska, o neriebios dalys – su sausa. Tai labai kruopšti procedūra, nes mėsa turi būti tinkamos temperatūros. Per šalta mėsa pritraukia mažai druskos, o nepakankamai atšaldyta šlaunis gali tiesiog sugesti. Gaminant Parmos kumpį, nenaudojamos jokios cheminės medžiagos ar kiti priedai, mėsa nerūkoma.
Pasūdyta mėsos partija gabenama į vėsią kamerą, kur būna 1–4 laipsniai temperatūros ir 80 proc. drėgnumo. Po savaitės, vadinamosios „pirmosios druskos“, mėsa nuvaloma ir truputėlį sūdoma iš naujo. Su šia „antrąja druska“ mėsa patenka į kitą kamerą, kur praleidžia nuo 15 iki 18 dienų, atsižvelgiant į svorį.
Šiam periodui artėjant į pabaigą, mėsos svoris sumažėja dar keturiais procentais, lėtai absorbuodama druską, ji praranda dalį drėgmės. Būtent dėl tikslaus druskos dozavimo valgydami Parmos kumpį jaučiame ne druskos sūrumą, bet mėsos saldumą.

Poilsis
Kitas gamybos etapas – mėsos transportavimas į 5 proc. drėgnumo kameras. Prieš tai dar nuvaloma neįsigėrusi druska. Šiuo etapu kumpis turi „kvėpuoti“, todėl kameroje įrengiama ypatinga oro cirkuliavimo sistema. Čia mėsa neturi nei per daug išdžiūti, nei išbrinkti. Tokiomis sąlygomis druska, įsigėrusi sūdymo metu, lėtai prasiskverbia į mėsos vidų. „Besiilsėdama“ mėsa praranda dar iki dešimties procentų svorio.

Plovimas ir džiovinimas
Po mėsos „poilsio“ periodo, trunkančio nuo 60 iki 80 dienų, nuo kumpio nuplaunami druskos kristalai ir nešvarumai. Tuomet mėsa džiovinama natūraliomis sąlygomis. Seniau saulėtomis dienomis džiovindavo lauke, dabar visada džiovinama gerai vėdinamose kamerose.

Prieš brandinimą
Kumpis natūraliai džiūsta dideliuose kambariuose su langais skirtingose pusėse. Langai atidaromi pagal poreikį: žiūrima, kiek reikia oro, koks džiūvimo greitis ir kitos sąlygos.

Riebalavimas
Riebalavimas – tai minkšto šlaunies audinio patepimas kiaulių taukais, apsaugančiais išorinės dalies mėsą nuo pernelyg greito išsausėjimo, palyginti su vidine šlaunies dalimi. Kad atviroji mėsos dalis (kitą dalį apsaugo kiaulės oda) neišdžiūtų labai greitai ir nesugadintų visos šlaunies, ji tepama iš kiaulių taukų pagamintu „tepalu“ su druska ir juodaisiais pipirais. Druskos ir pipirų, pasak Parmos kumpio gamintojų, pridedama ne vien dėl skonio, tai ir puikus antiseptikas. Kiaulių taukai – visiškai natūralus produktas be konservantų.

Brandinimas Septintą mėnesį Parmos kumpis perkeliamas į specialius rūsius, kur vėsiau ir mažiau ventiliuojama. Šie rūsiai turi būti tipinėje produkcijai skirtoje zonoje, nes tam tikros rūsių ypatybės turi įtakos brandinimui. Tuomet vyksta labai svarbūs biocheminiai ir fermentacijos procesai, nulemiantys ypatingą Parmos kumpio kvapą bei skonį.

Tyrimas ir žymėjimas
Baigiantis brandinimo periodui, ateina laikas paskutiniam kumpio išbandymui – patikrinimui uosle. Tai tam tikras kumpio kvapo degustavimas. Šis procesas labai svarbus ir vyksta labai įdomiai. Degustatoriai maždaug dešimties centimetrų adata, pagaminta iš arklio kaulo, praduria kumpį keliose vietose ir pauosto. Adatos daromos iš arklio kaulo todėl, kad ši medžiaga turi neįprastą ypatybę – absorbuoti kvapą ir akimirksniu jį prarasti. Specialistai uosto kumpį ir nustato, ar jis pakankamai saldus, ar gerai vyko brandinimo etapas ir ar toks kumpis gali būti pavadintas Parmos kumpiu.
Po dešimties mėnesių galutinis kumpio svoris svyruoja nuo septynių iki devynių kilogramų. Kaip minėjome, paskutinį žodį taria degustatoriai. Kumpiai, sėkmingai perėję visus etapus, paženklinami žymiąja penkiakampe Parmos karūna. Šis karališkasis simbolis reiškia valstybinį garantą, saldumą bei kokybę, gamybos metodikos vientisumą ir tradicijų laikymąsi. Visą šį procesą saugo įstatymai.

Užkandžiai
Parmos kumpyje yra mažai cholesterolio ir daug proteinų. Kumpis tinka visiems: ir mažiems, ir dideliems. Jis lengvai virškinamas, todėl dažnai naudojamas pietų sumuštiniams gaminti. Svarbus ir kumpio supjaustymas. Kumpis pjaustomas plonais griežinėliais ir patiekiamas kambario temperatūros. Klasikinis užkandis su Parmos kumpiu – tai plonai pjaustytas kumpis su melionais arba figomis. Kitas skanėstas – tai ožkų sūris, įvyniotas į ploną kumpio juostelę.
Daug įvairių produktų galima įvynioti į kumpį ir taip suteikti netikėto prieskonio daržovėms, pavyzdžiui, šparaginėms pupelėms, žuvims, mėsai. Pabandykite apsukti kumpiu vištienos gabalėlius ir po penkių minučių patiekti.
Be Parmos kumpio italų virtuvė tiesiog neįsivaizduojama. O nupjauti lašinukus nuo šio visiškai natūralaus ir nekaloringo kumpių karaliaus laikoma nuodėme.
Kumpis labai skanus, stipraus skonio, kiekvienas gali sugalvoti, prie ko jį derinti, svarbiausia pasitelkti savo fantaziją!

2011 m. birželio 19 d., sekmadienis

Vilniaus grožybės arba nerišliai surašytas minčių mix apie Vilniaus žmones ir vietas


Beveik mėnuo prabėgo, kai gyvenu Vilniuje, nežinau, norėjosi rašyti "svečiuojuosi", bet koks gi aš svečias savo žemėje, savo namuose, kai einu gatvelėmis nusišypsau, nes prisimenu kur ir kada eidavau jomis su mokyklos draugais, kaip eidavome šokti iki paryčių, kaip valgydavome ledus ant ''Barbakano''. Praėjau savo keliu, kai eidavau į mokyklą... dabar ėjau su vežimėliu ir dviejų metuku dukra... keliukas liko toks pat duobėtas kaip ir pries dvidešimt metų. Nuostabūs jausmai. Pamačiau, kaip moksleiviai laiko valstybinį egzaminą, pagalvojau, kad buvau viena geriausių lietuvių kalbos ir gramatikos žinovė... o dabar tenka pagalvoti ką ir kaip rašyti... Nes su tėvais kalbu rusiškai, su vyru itališkai, su sunėnais lietuviškai, na dar reikia prigriebti kokią anglų knygą ir bus visiškas mano kalbų asortimentas, kai pakankamai netreniruoju kurios nors , jį supaprastėja ir tampa kieta.
Vilniuje išdygo aibė naujų pastatų, naujų namų. Restauruotas senamiestis. Kiek žalumos... Aš eilinį kartą įsimylėjau Vilnių. Kaip tik vakar ėjome su mano drauge Lina ir ji sakė, kad yra nuostabu girdėti, kad aš taip giriu Vilnių. Tik visą laiką einu ir sakau, koks jis gražus ir pasakiškas.  Bet taip yra, mes, gyvendami čia priprantame prie miesto, mums pradeda atrodyti tas pats per tą patį, visi visus mato ir pažįsta, o pagalvokite, na imkim didelį miestą Romą, Torino, Milaną, koks didelis bebūtų, vistiek gyvename kvartale, tas kvartalas virsta "kaimu", kur vistiek visi viską mato ir žino apie tave :))), kaip pas mus mieste, visvien matysim tuos pačius žmones ir girdėsim tą patį per tą patį, tik kitur, keičiasi geografija, bet esmė nesikeičia. Vilniuje tik išeik vakare pavakarieniauti, jau rytoj penki žmonės tau sakys, "mačiau tave te ir ten ".
O dabar sugiedosiu odę lietuvaitėms. Kai čia gyvenau, žinokit, nesuprasdavau, kai sakydavo OOOO kokios gražios merginos, na kokios jos gražios? normalios, paprastos, dar savaitgalio link tokių prisižiųrėsi... čia aš apie makijažą ir aprangą... Prisimenu, kai nuvažiavau į Rusiją pamačiau tikrai gražias merginas, kažkokias įdomias, skirtingas ir tobulas, nes Rusijoje daug kraujo susimaišo, daug tautybių. O dabar einu gatve Vilniuje ir grožiuosi nuostabiomis moterimis, šviesiaplaukėmis, tamsiaplaukėmis, kas antra - verta foto :))), lieknos, ilgomis kojomis, ilgais plaukais, su plazdančiomis suknelėmis, kažkokiais paukštelių balseliais čiulbančios. Nesakau, kad jau visos modeliai, bet jei imsim masę, tai lietuviška masė yra šimtąkartų gražesnė už vokiečių, ispanų, norvegų, už itališkąją. Italės yra gražios moterys, bet mažuma, man jos perdaug prisidažiusios, akis juodai visą laiką apvedančios, apskritai per daug pasidažo. Jos gal turi daugiau šarmo, moka labiau pabrėžti savo gerąsias puses, yra labiau prižiūrėtos, jų plaukai visada sušukuoti :) bet as balsuoju už  mano miesto na ir šalies mergaites, naturalus grožis ir toks moteriškumas, kažkoks mielumas. Vat, tai dabar visai nesistebiu, kai sako, jog čia grožio karalystė. O dar mokosi, dirba, vaikus augina ir lieka moteriškos ir mielos.
Mielos vietelės. Žinokite nebūčiau aš Viktorija, kad nepakritikuočiau ko  nors, gal dėl to , kad noriu, savo miestą matyti visą laiką geresnį. Mane nustebino kai kurių vietų padavėjos-pardavėjos, atrodo atėjau ir sutrugdžiau joms plepėti, su tokia "kauke" veide mane aptarnavo ir nelabai norėjo laukti, kol išsirinksiu ledus, tai buvo Soprano ledai ir ankstyvas rytas. Nors niekada neateinu be šypsenos ir nekalbu arogantišku tonu ir nieko nereikalauju. :D O Kristiana parduotuvėje atvirkščiai geras aptarnavimas ir pasiūlo ir papasakoja, o žiema dar man pasitaikė makijažo specialistė, gaila vardo neprisimenu, moteris su akinukais, panaši į prancūzę menininkę, tai dar pasidalino make up paslaptimis ir neįpiršo nei vieno man nereikalingo daikto. Dar labai patiko parduotuvėje La senza, atradau visai gražų maudymuką ir apatinius, ir aptarnavimas nuostabiausias. O skaniausias meniu Vilniaus g. D'antonio, ten į vakarienės pabaigą ateina riebus morenginis desertas.... ir dirba žmonės , kurie žino kas yra ristretto, ir toks įspūdis, kad ateini namo. :D Jei kiltų mintis, kad čia reklamuoju draugus, tai žinokit nieko aš nereklamuoju, nepažįstu ir savininkų ar direktorių šių įstaigų nesu net regėjusi, tiesiog dalinuosi su jumis asmeniška nuomone dėl aplankytų vietų, kur buvau ir kur dar eisiu, o kur neisiu.  Vakar gėriau labai skanią frappe graikiškame restoranėlyje metaxa, kur priešais AJ šokoladą pilies g. tai frappe jie gamina tokią, kurią galite ragauti Graikijoje ir skanus riešutinis tortas tipo pahlava. Aš daugiau suprantu apie espresso būklę, bet mano draugė Lina, gyveno Graikijoje ir žino, kur tas frappe geras, o kur ne.  Dar Vilniuje myliu AJ šokoladą ir jų karamėlinį tortą su traškančiu paplotėliu. O be D'antonio, kur kava gera,  skaniausią ir italų išbandyta kava yra Pilies kepyklėlėje, ten labai labai gerai daro espresso kava, viena skaniausių Vilniuje, geri padavėjai ir linksmas barmenas. O skaniausias sushi yra OSAKA Vilniaus g., tikrai skanu, Vilniuje skanesnio nėra, garantuoju. Patinka man Balzakas, restoranėlis mažiukas, bet toks šiltas ir jaukus.Bet šiaip būdama Vilniuje nevalgau ne namuose, nebent kokį skanėstą.
Kultūra. bendravimo kultūra. Ar mokame bendrauti? Ar esame mandagūs? Kiek kainuoja ''Laba diena''? Daug tokių klausimų užduodu sau kaskartą būdama Vilniuje. Štai anekdotu virtęs gyvenimo atvejis: Važiuojame visa šeima į Vilnių, gauname su vyru tokią nuostabią dovaną sportuoti "Forum palace" ir pailsėti nuo vaiko priežiūros kasdieną kiek širdis geidžia. Na, buvo žiema šalta, tai geriausia mums tinkanti pramoga tai sportas, baseinai, masažai. Mano lietuviškai nekalbantis vyras sunerimo, sako, "o kaip man kalbėti su žmonėmis, kol tavęs nėra šalia, na su kitais vyrais persirengimo kambary ir tt'', na aš nusijuokiau ir nuraminau, sakau "Žinok, niekas su tavimi nekalbės, net nepasisveikins''. Taip ir buvo. Atvažiavome prie mano mylymiausio sporto klubo, pasistatėm mašiną parkinge prieš surikiuotus Bentley, Porshe, Mercedes, BMW, Audi ir kitų pasakiškų mašinų. Pasiėmėme chalatėlius ir pirmyn... Atveriu duris ir užuodžiu Dior, Chanel kvepalų dvelksmus, pamatau Armani rankines, Gucci sportines tašes, mmmm kokie gražūs bateliai, mmm nepriekaištingos figūros mergina su neriniuotais apatiniais, kita su La perla maudymuku, trečia tepasi kojas Lancome cremu, kitos šneka apie kelionę į Afriką... bet niekas absoliučiai niekas neištaria LABA DIENA, nei man, nei po manęs ateinančioms moterims, nei valytojai, kuri nuleidusi akis pereina kambarį. Tas pats ir su VISO GERO, atrodo visoms moterims jis kainuoja didžiausią kainą, kurios nepajėgia sumokėti. Aš pasijuntu nepatogiai, ir be abejonės su visomis pasisveikinu ir nusišypsau, niekas neatsako . Pagalvoju, kad moterys yra labai nemandagios ir mama joms nepasakė vaikystėje, kad reikia atėjus pasisveikinti. Nesu augusi Karaliaus dvare, bet nuo sauskelnių periodo žinau, kad  elementariausius dalykus daro visi, sveikinasi, dėkoja, atsiprašo, man tai normalus reiškinys pasisveikinti ir atsisveikinti, o Jums? Kaip sako pasipiktinęs mano tėtis, jis irgi sportuoja ten pat :)) ir ne sykį pasibaisėjo šiuo reiškiniu sako "net kiaulės tvarte sukriuksėtų". Na štai toks anekdotas ir gavosi. Kiti sakys "na ir gerai, nėr ko čia šnekėti, gal aš noriu pailsėti ir su niekuo nekalbėti", bet niekas kalbėtis neverčia, tik pasakyti du žodžius LABA DIENA. Gyvenimo ABC, kai mokomes kitos kalbos ko mūsų moko po abėcėlės iškalimo? "LABA DIENA" "AČI|Ū" "VISO GERO" "ATSIPRAŠAU"... Ne šiaip sau, o dėl to, kad kalba mums reikalinga bendrauti, o pagrindiniai svarbiausi bendravimo žodžiai yra būtent šie.

Tada galima suprasti, kodėl perkant pieno butelį yra kasininkių, kurios net nepasižiūri į tave, jos priprato prie žmonių niūrumo ir nepasitenkinimo, arba arogantiškumo ir snobizmo, kam čia aš sveikinsiuos su kasininke, kuri matyt gyvenime nieko nepasiekė ir nepasieks, man nelygis. Na čia filosofuoju, nes negaliu suprasti ''il perche' " (it. kodėl). Reikia gerbti kiekvieną žmogų, kiekvieną darbą ir dėkoti už kiekvieną pagalbą, negalvoti, kad žmonės dirba už atlyginimą ir klientas yra visada teisus, reikia bendrauti mainais, šypsenų ir mandagių žodžių mainais.
Taigi dauguma žmonių, kurie dirba aptarnaudami kitus žmones yra tų žmonių-klientų veidrodis, jeigu kiekvienas, atėjęs į parduotuvę nusišypsotų, pasisveikintų, pasakytų daugiau kartų "ačiū" ir "atsiprašau", mes atsidurtumėm geresnėje visuomenėje. Kažkaip pajutau tą "ačiū" trūkumą, o jis gi nieko nekainuoja, ar ne? Ir jaučiu, kad į mane kažkaip kitaip žiūri, kai labai dėkoju, nes, matyt nėra pripratę žmonės girdėti padėkas, atrodo už tai, ką daro. Pasimatuoju tris poras basučių, netinka ir aš sakau "netiko, atsiprašau, labai dėkoju", o pardavėja su džiaugsmu balse atsako "taigi nėra už ką", bet yra už ką, už darbą, už malonų bendravimą. Tai gal tą pirmadienio rytą prieš mane į tą Soprano ledainę užsuko labai blogas klientas ir padavėja liko lengvai nusiminusi. Na čia aš pateisinu nepateisinamą eilgiasį :D.

 Gal, kai atitirps lietuvių liežuviai ir su jais bendraujančių žmonių širdys atitirps?

Kažkaip apie valgius nesinori rašyti, nes neturiu foto... neturiu savo fotokameros... O šedevrų netrūksta... Mamos chačiapuri, arba pyragaičiai su grybais, kuriuos surenka visai mūsų šeimai sesės vyro tėtis, mano tėčio troškintas triušis, sesės lašišos pūtėsiai, arba neregėto skonio jos išaugintų bazilikų šerbetas... sesės vyro įvairių patiekalų paletė su tinkamai parinktais vynais, su sūnėnu kepėm naminę pizza Margherita, dukrai-anūkei mano tėtis orkaitėje kepa kotletukus, o aš visiems gaminu Tiramisu'... jau keturis kartus gaminau...Tą tikrąjį ne su avietėmis, o su espresso kava :D Tai tampa mano vizitine kortele. O štai šiandien valgysiu tėvų bendros ruošos kūgelį... šaltos dienos, tai visai tiks, nes tokio Italijoje nesuvalgysi, spirgučiai ir kepinti svogūnai, lietuviškos bulvės turi kitokį skonį, geresnį, primenantį milijoną įvairių patiekalų, skanių ir vertų recepto su nuotrauka, kaip daugybė paprastų Vilniaus moterų, vertu foto VOGUE žurnale, na bent jau L'Officiel Lietuva, tai tikrai :D

Myliu Vilnių linkiu visiems geros dienos, nors lyja, ir dėkoju, kad skaitote
Viktorija Mele

2011 m. birželio 6 d., pirmadienis

cukinijų ir taleggio sūrio lazanija

Atkeliavom su dukra į Vilnių, jau skęstame mylimų giminaičių dėmesyje, jau kaip kempinės įgeriame Vilniaus įvelnų karštį, kvepuojame vėsiu vėjeliu, turtiname patiekalų archyvą ir šiaip smagiai leidžiame laiką. Apie Vilnių, kurį šį kartą pamačiau užsieniečio akimis parašysiu atskirai, o dabar įdedu dar Italijoje fotografuotą ir gamintą lasagne su cikinijomis ir taleggio sūriu. Taleggio sūrį aš labai mėgstu, kartais jį ragauju su vynu, kartais mažą gabaliuką suvalgau vietoje deserto, na būna vakarienių, kai nesinori pabaigti vakaro saldžiai, norisi gabaliuko sūrio ir kokio vaisiaus, gal kriaušės ar persiko, priklausomai nuo metų laiko. Dabar ir Lietuvoje taip šilta, kad tikrai niekas nenorės įjunginėti orkaitės, ir kepti, bet šis stebuklingas patiekalas, gali būti kepamas labai vėlai vakare, kai jau vėsiau pasidaro, o valgomas kitą dieną trumpai pašildant. O kaip skaniai jis gali būti valgomas gamtoje, tereikia tik terminių indelių, kad patiekalas nelabai atšaltų iki jo atgabenimo į pikniko vietą. Taigi visai nevasariško recepto vasariška interpretacija.


Bešamelio padažui: 1 l. pieno
50 g. sviesto
50 g. Miltų
Muskatinis riešutas, druska

Puode ištirpiname sviestą ir įpilame prasijotus miltus. Gerai išmaišome, leiskime miltams įgauti rudoką atspalvį. Įpilame stiklinę pieno ir gerai išmaišome ant silpnos ugnies, maišyti reikia rankiniu plakikliu. Kai gerai išmaišysime ir pienas pradės tirštėti- reikės pilti dar stiklinę pieno, ir vėl ta pati procedūra. Svarbu, kad sousas būtų nelabai tirštas ir be miltų gumuliukų. Jei pražiopsojam ir atsiranda gumuliukai, tai visą sousą suplakame su blenderiu. Pagardiname muskatinu riešutu ir druska.

padarome ir cukinijų ragu:

4-5 vidutinio dydžio cukinijos
1 nedidelis svogūnas
alyvuogių aliejus
druska, pipirai

plius
400 g. taleggio sūrio
nedaug parmigiano sūrio, tam kad pabarstyti  paskutinį sluoksnį lasagne
sausų tešlos plokščių lasagne gaminti

Labai smulkiai sukapojome svogūną ir apkepame nedideliame aliejaus kiekyje. Kol ant nedidelės ugnies kepa svogūnas, mes per burokėlių tarką sutarkuojame gerai išplautas cukinijas, jeigu žinote, kad daržovės buvo stipriai apdorotos chemikalais ir vašku... na ką žinau, vakar buvau parduotuvėje ir ką  suradau morkas iš Belgijos.... paprikas kažkokias super blizgančias... nepatiko tas dalykas. Tai, jeigu matote, kad daržovė apdorotą, teks paaukoti jos žalią odelę ir gerai išplovus ją nuskūsti. Jeigu turite savo daržo, arba neapdorotą cukiniją, ją reikės tik gerai išplauti. Taigi, sutarkuojam, dedame į keptuvę su svogūnu ir kepame, pamaišome, dedame druskos, pipirų ir uždengiame dangčiu, kad cikinijos pasitroškintų.
Tuo metu supjaustome nedideliais gabaliukais sūrį, jis limpa prie peilio, tai nereikia stengtis gauti vienuodų gabaliukų, vistiek jie ištirps. Kai cukinijos bus paruoštos, o tai įvyks po dvidešimties minučių nuo jų troškinimo pradžios, jas gerai išmaišome ir dedame į puodą, kuriame jau laukia paruoštas beshamella padažas. Gerai išmaišome. ir pradedame sluoksniuoti.
ant skardos dugno pylame truputėlį beshamella, tada sudeliojame (man telpa trys) lakštus, tada pakankamai beshamella su cukinijomis įmaišytomis ir dosniai beriame sūrį, kad patektų ant visos ''teritorijos'' polygiai. Vėl dedame lakštus, vėl beshamella ir vėl taleggio, vėl lakštai vėl beshamella ir likęs taleggio, tada paskutinis sluoksnis lakštų ir visa likusį beshamella, o ant jos pabarstome parmigiano tarkuotą sūrį, tai padarys mūsų patiekalui tokią crosticina, plutelę, kurios neįmanoma nemylėti. Jeigu matote, kad trūksta sousiuko, o jo nebėra ir produktų nebėra :D ir laiko nebėra, tai paimate pieno, trupučiuką jį pasūdote ir pylate į skardą, na tarp skardos krašto ir jau suformuotos lasagne, nes labai svarbu, kad lasane mirkytų souse, kitaip yra tikimybė gauti neskaniai traškančius lakštus, sausus ir oj... net nenoriu galvoti :) todėl, jei matote labai daug tuščios vietos pilkyte pieno :) jau taip dariau ir tai patikrintas metodas :)

Buon appetito ir buona notte nuo Viktorija Mele