Viktorija Blazevic in Mele Geram Skoniui iš Italijos
Žmogus negali gerai mąstyti,
gerai mylėti, gerai miegoti,
jeigu nėra gerai pavalgęs.
Virginia Woolf.
Iš ko gi padaryta Italija? Iš gargždančių šviežumu marškinių ir odinių batų? Iš raudonųjų ferrari? O gal iš žinomų dizainerių baldų? Iš senųjų bažnyčių, atgimimo epochos meno kūrinių?
Ne… Italija padaryta is aromatinės espresso kavos, iš permatomais griežinėliais supjaustyto vytinto kumpio su saldžiais melionais, iš garuojančios makaronų lėkštės, iš daugelio dešimčių sūrių, iš aromatinių citrinų ir apelsinų, iš šokolado, iš šviežios žuvies. Italijoje teka aliejaus upeliai ir ją supa vyno jūros.
“Valgyti” italams prilygsta “gyventi”. Italijoje prie stalo bendrą kalbą ras ir aršiausi politikos priešai, ir skirtingų futbolo komandų sirgaliai, ir Pietu Tirolio santurus gyventojas su saulėto Neapolio nenuorama. Italus vienija maistas, meilė virtuvei, meilė savo kilmės teritorijos produktams.
Italai yra pamišę dėl maisto. Beveik visas jų gyvenimas sukasi tarp “padaryti produktus” (išauginti, išdirbti), toliau “pirkti produktus”, kitas etapas “gaminti iš produktų” ir gal svarbiausia ir maloniausia dalis “suvalgyti produktus’’. Dar geriau, kai mėgaujamasi maistu geroje draugijoje. Tai reiškia ne šiaip paplepėti prie vyno taurės: aptariamas visas gaminimo procesas: nuo starto iki finišo, arba tiesiog harmoningas meniu, kuris dažniausiai susideda iš: užkandžių (it. antipasti); užkandžių kiekis svyruoja tarp trijų ir dešimties, tada keliaujama prie pirmojo patiekalo (it. primo) – tai makaronų arba ryžių patiekalai, po kurių kelionė persikelia prie antrojo (it. secondo), kuris dažniausiai būna mėsos arba žuvies arba koks sudėtingesnis daržovių patiekalas, kurį ruošiant yra naudojamos ne tik daržovės, bet ir įvairių rūšių sūriai, ko Italijoje tikrai nesuskaičiuojama galybė. Prie žuvies ar mėsos patiekalų pateikiami ir garnyrai (it. contorno) - tai gali būti lapų salotos, ar ant griliaus keptos daržovės, ar bulvės užkeptos orkaitėje ir panašiai. Žinoma garnyras privalo būti harmoningai susijęs su antruoju patiekalu: koks antrasis, toks atitinkamas garnyras prie jo ir bus, ir negalvokite, kad čia pabaiga, dar atneš šviežių, gaivinančių sezoninių vaisių, arba citrinų šerbetą. Kas norėtų dar pasistiprinti belaukiant deserto, gali pasmaguriauti įvairių rūčšių sūrių, kurie dažniausia patiekiami ant medinio padėklo. Ši tradicija skirta atgaivinti skonio receptorius. Tada jau galima pereiti prie deserto (it. dolce), po kurio keliauja espresso kava (it. caffè). Bet dar ne viskas: didysis finišas – digestivo: liaudiškai tariant ammazza caffè (it. kavos žudikas). Tokios vakarienės ir pietūs trunka nuo dviejų iki penkių valandų giriant maistą ir virėją, bendraujant.
Žinoma kiekvienų pietų ir vakarienės metu patiekalai yra lydimi vynu bei vandeniu. Vyno kaip vandens negeriama, vynu užsigeria valgį. Gerti vyną bevalgant - tai ne tik tradicijos, bet pats geriausias ir natūraliausias būdas pajusti vyno kokybę: daugybė vynų dėl didelio kiekio rūgšties arba dėl išskirtinio lengvumo tik kartu su tam tikrais patiekalais atskleidžia savo skonį. Tuo tarpu intensyvūs, vaisiniai fruttati, floreali geriausiai dera su labai paprastais patiekalais. Yra kelios pagrindinės vyno derinimo taisyklės: baltojo aromatinio vyno niekada negalima patiekti prie dich, selvaggina, tuo tarpu, prie žuvies nesiūlyti sudėtingų raudonųjų. Vakarienės metu pirmiausia geriami balti vynai, po to raudonieji, pradžioje mažiau alkoholio turintys, vėliau turintys jo daugiau. Sudėtingiausia suderinti labai gerą vyną: gero gamintojo, gerų metų su atitinkamu patiekalu. Toks vynas dažniausiai dominuoja ir užgožia daugelio patiekalų skonį ir aromatą. Dažnai restoranų šefai kariauja su somelje, kad paskutinieji neįneštų labai svarbių vyno etikečių į vynų kortą. Kadangi jį užsakiusysis pasidžiaugs vynu, bet nepajus patiekalo skonio.
Vidutinės kokybės vynai, subalansuoto rugštingumo, yra labai derinami su maistu. Jeigu patiekalas yra riebus, skanus, reikia paprasto vyno, su legvu rugštumu.
Galima derinti vyną ir pagal patiekalų spalvą. Prie makaronų su cukinijomis ir krevetėmis, prie vištienos krūtinėlės arba risotto (tik netaisykite prašau į daugiaryžių) su sviestu ir parmezano sūriu, tiks baltasis vynas. O troškintą šerno mėsą tikrai labai skanu bus užgerti dešimties metų išlaikymo Brunello di Montalcino raudonuoju.
Kaip jau minėjau, vakaro pabaigoje atkeliauja digestivo. Kas pažodžiui išvertus iš italų kalbos reiškia „virškinamasis“. Šis gėrimas skatina skrandžio sakų gamybą ir pagerina virškinimą, kas beje aišku jau iš pavadinimo. Dažniausiai digestivo vaidmenį atlieka karčiosios trauktinės (it. Amari, pvz. Fernet Branca), grappa ir kai kurie likeriai (pvz. Limoncello - citrinų likeris, labai populiarus digestivo).
Italijos dalelytės visame pasaulyje ir Lietuvoje.
Yra produktų, kurie turi garbę pristatyti savo žemę ir net atspindėti savo gimimo vietos asmenybę, savo istoriją, savo kultūrą. Italijos teritorijai atstovauja aibė visame pasaulyje žinomų produktų. Girdi kažką vartojant žodį „apelsinai“ ir galvoji apie Siciliją, Tropėjos svogūnai ir įsivaizduoji saulėtą Kalabriją, girdi mozzarella di buffala ir galvoji apie Neapolį, girdi parmidžianas ir galvoji apie Parmą, gianduja – Torino, balzaminis actas Modena… Nekalbant apie skystą Italijos auksą - itin tyrąjį alyvuogių aliejų (olio extravergine di oliva) ir visame pasaulyje gerbiamus vynus.
Lietuva taip pat pamilo itališkus maisto produktus, ypač sūrius, vytintą kumpį, itin tyrąjį alyvuogių aliejų ir vynus. Kartą Vilniuje nuėjau į prekybos centrą ir stovėdama prie sūrių skyriaus mačiau kaip žmonės nežinojo nieko apie keistos formos itališką sūrį scamorza, o ir pardavėja negalėjo nieko jiems papasakoti, galiausiai pasakė, kad scamorza tai ožkos pieno sūris… nors jis iš tikrųjų karvės pieno. Štai kai kurių populiariausių mūsų šalyje itališkų produktų tapatybės kortelės, kad padėti išsiaiškinti pagrindiniuose atvežtuose iš Italijos produktuose.
Labiausiai Lietuvoje yra mėgiamas sūrių karalius Parmigiano Reggiano DOP. Lietuvoje šį sūrį dažnai pateikia kaip užkandį prieš pagrindinius patiekalus, arba prie vyno taurės, kaip aperityvą. Šis sūris būna skirtingo brandumo nuo 12 mėn. iki 36 mėn. Jaunas parmidžiano sūris yra labai plačiai vartojamas italų kasdieninėje mityboje. Vaikams ruošiamas daržovių sultinukas ir prieš pateikiant tarkuojamas parmidžiano, tiesiai į sriubytę, sūris išsilydo ir suteikia skonio sriubai, o vaikams - energijos ir baltymų. Minkomi mėsos kukuliukai ir, žinoma, į mėsos masę įmaišomas tarkuotas parmidžiano sūris. Jau nekalbu apie beveik visų rūšių makaronų patiekalus, kurie prieš valgant pagardinami tarkuotu parmidžianu, (aut. pastaba. tik retai žuvies patiekalai). O žaliam jautienos karpačio su permatomomis parmidžiano sūrio drožlėmis pagaminti imamas jau ilgiau brandintas arba labai senas parmidžiano sūris. Kai valgote parmidžianą ir jaučiate tam tikrą girgždesį tarp dantų, tai reiškia, kad šis sūris yra ilgiau brandintas, su laiku jame atsirado brandintam sūriui būdingi kristaliukai.
Mozzarella di bufala campana DOP, arba stalo perlas, kaip jį mėgsta vadinti italai. Šis šviežias sūris yra gaminamas pieno iš Italijos regiono Campania, auginamų buivolų pieno. Tik mozzarella di bufala Campana yra apsaugotas ženklu DOP (it. denominazione di origine protetta) (liet. kilmės pavadinimo apsauga) ir jo gamyba yra labai kruopščiai kontroliuojama. Šis sūris turi būti gaminamas tik iš šviežio viduržiemio jūros regijonų veislės buivolių pieno. Pienas turi patekti pas sūrio gamintoją per dvylika valandų nuo melžimo: krešėjimas coagulazione išgaunamas pridedant į iki 33-36 ° C įkaitintą pieną natūralių fermentų. Tokiu būdu gaunama La cagliata varškė suskaidoma iki graikinio riešuto didumo grūdų, kurie yra brandinami siero serume 5 valandas, iš kurių vėliau 95 ° C vandens temperatūroje susiformuoja ilgos juostelės, kurias gamintojai gerai išmaišo tam tikrais įrankiais ir supjausto, o tada rankomis padaro įvairaus dydžio sūrio kamuoliukus. Kurie yra laikomi šaltame geriamame vandenyje ir sūryme. Pakuojama mozzarella di buffala kartu su savo gaminimo skysčiu. Šis sūris turi gležną baltą blizgantį paviršių, jis yra labai minkštas, todėl jį paprastai galima perpjauti šakute. Perpjovus ir prispaudus sūrį matysite kaip iš minkšto vidaus išteka mažytis kiekis pieno fermentų kvapą turinčio siero skysčio. Ši konsistencija labai maloni gomuriui – išorinis sluoksnis kietesnis, o vidus tirpstantis. Sūrio skonis yra ypatingas ir delikatus: truputį sūrus, truputį pikantiškas, bet svarbiausia, nepaliekantis jam abejingų. Šis sūris yra valgomas tik kambario temperatūros ir jokiu būdu ne šaltas. Mozzarella di bufala yra labai riebus ir kaloringas produktas, todėl valgyti jį kiekvieną dieną nederėtų. Šio sūrio galiojimo terminas yra labai trumpas, kadangi ruošiant mozzarella nenaudojami konservantai ir sūris yra nebrandintas.
Labiau paplitęs ir plačiau panaudojamas virtuvėje mozzarella di bufala brolis, kitas sūris - Mozzarella. Tai karvių pieno sviežias sūris, kuris yra daugiausia gaminamas Italijos pietuose. (Puglia, Campania, Calabria, Molise, Basilicata, Abruzzo, Lazio). Jis gaminamas panašiai kaip ir aukščiau aprašyta mozzarella di bufala. Gaminama tam tikra technika pašildant pieną su natūraliais fermentais, ir formuojant rankomis sūrio kamuoliukus. Šis šviežias sūris yra naudojamas salotoms, picos darymui, įvairių patiekalų pagardinimui. Be konservantų mozzarella galioja penkias dienas nuo jos pagaminimo momento.
Labai populiarus Prosciutto di Parma DOP vytintas kumpis, kuris daromas iš specialių veislių kiaulių, auginamų Parmos apylinkėse, kurios yra ypatingai šeriamos ir tūkinamos parmidžiano sūrio išrūgomis. Parmos kumpyje yra mažai cholesterolio ir daug baltymų. Kumpis tinka ir vaikams, kurie beje jį labai mėgsta. Jis lengvai virškinamas, turi nepakartojamą saldžiai-sūrų skonį, kuris ir pavergė visą gurmanų pasaulį. Labai svarbu, kad parduotuvėje, kur perkamas kumpis jį galėtų kuo ploniau supjaustyti, nes be pjaustymo mašinos išlaikyto kieto kumpio gabalą bus sunku supjaustyti plonomis riekelėmis, o pjaustyti jį peiliu storais gabalais tolygu kumpio skonio ir viso kumpio nužudimui. Klasikinis užkandis su Parmos kumpiu – tai plonai pjaustytas kumpis su melionais arba figomis (tai labai populiaru vasarą, kai nesinori valgyti karštų patiekalų), taip pat į plonus kumpio griežinėlius įvyniotas ožkų minkštas sūris, arba mozzarella sūris.
Labai skanus ir dietinis kumpis yra Bresaola della Valtellina. Tai sūdyta ir brandinta jautienos mėsa. Žalia mėsa yra sūdoma plieno rezervuaruose, be druskos pridedami ir malti pipirai bei aromatinės žolelės. Sūdymo periodas trunka iki dvidešimt dienų, kas keturias dienas mėsa yra masažuojama ir perkeliama į naujas talpas (nuovi contenitori) ir yra pašalinamas sūdymo skystis. Vėliau mėsa yra plaunama ir įspaudžiama į naturalias ar dirbtines žarnas ir siunčiama džiovintis ir vėliau brandintis. Bresaola yra vienas iš mažiausiai riebalų turinčių šaltų mėsos gaminių.
Gorgonzola yra vienas populiariausių pelėsinių sūriu Italijoje. Jis yra ruošiamas iš nenugriebto karvių pieno. Yra gaminamas Lombardijos regijone, Milano, Como, Pavia ir Novara provincijose, o kilmė ir pavadinimas sūriui atiteko iš jo kilmės miestelio Gorgonzola netoli Milano. Šis sūris būna dviejų rūšių saldus (it. dolce) minkštas, riebus kreminis sūris. Ypatingo skonio, būdingai lengvai aštrokas, ir aštrus (it. piccante) stipraus aštraus skonio, kietesnės, trapesnės konsistencijos. Gorgonzola yra puikus aperityvas, picos pagardas, su salotomis, o populiariausia šio sūrio interpretacija Lombardijos regijone yra polenta (košė iš kukurūzų miltų) su gorgonzola sūriu. Paragaukite minkštą, kreminį gorgonzolą su saldžiomis kriaušėmis ir įsimylėsite šį sūrį.
Aceto balsamico Tradizionale di Modena - balzaminis Modenos actas yra dar viena svarbi itališkų produktų korta. Nėra kito panašaus į šį actą, kurio skonis kinta nuo rugštoko iki saldaus, o konsistencija kinta nuo nelabai skystos ir likerinės. Šis actas yra gaminamas pagal tam tikrą technologiją, laikantis taisyklių ir senos receptūros. Yra dviejų rūšių affinato – išlaikytas bent dvylika metų ir extravecchio išlaikytas bent dvidešimt penkeris metus. Čia yra kalbama apie teisiškai apsaugotą produktą, turintį DOP ženkliuką. Be šio vertingo produkto komercijoje galima rasti ir aceto balzamico di modena IGP, arba acto imitacijų. Be to labai populiarus yra acto kremas. Balzaminis actas yra naudojamas kaip salotų pagardas, tirštesnis su parmidžiano sūrio gabaliukais, puikiai dera su persikais, braškėmis ir tropiniais vaisiais. Puikiai tinka su kiaušiniais ir Bretanės austrėmis. Bent dvylikos metų išlaikyto balzaminio acto kaina yra keturi šimtai eurų už litrą.
Ricotta – tai lietuviškos varškės brolis. Šis pieno produktas yra gaminamas iš karvių, avių, ožkų ir buivolių pieno. Ši varškė yra visai kitokio skonio nei gaminamos Lietuvoje. Ji bus panaši į saldųjį lietuvišką varškės sūrelį, joje nėra grudelių, ir skonis yra minkštas, neutralus, visai nerūgštus. Todėl ricotta gerai tinka ir saldiems ir sūriems patiekalams gaminti. Ji nėra labai kaloringa, todėl siūloma dažnai vartoti, turi daug baltymų. Ricotta būna sūdoma ir džiovinama. Tai populiari technika pietų Italijos regijonuose. Tokia ilgiau galiojanti ricotta vadinasi ricotta salata. Pats žinoiausias pasaulyje patiekalas, kuriame naudojama ricotta salata yra pasta alla Norma. tai Sicilijos vizitinė kortelė.
Itin tyras alyvuogių aliejus. Skaniausias ir sveikiausias aliejus, kurį galima surasti. Olio extravergine di Oliva (olio EVO) yra sveika vartoti sergantiems diabetu, vaikams, senyvo amžiaus žmonėms, kurie serga ateroskleroze. Jis kupinas antioksidantų, kurie kovoja su laisvaisiais radikalais mūsų organizme. Aliejus yra puikiai virškinamas, gerina kepenų ir žarnyno veiklą. Geras aliejus EVO, išspaustas iš sveikų ir prinokusių alyvuogių išsaugo savo savybes dvejus metus. Jį reikia tinkamai saugoti. Svarbiausia, kad į butelį patektų kuo mažiau deguonies, kai jo nenaudojate būtinai stipriai užsukite kamštį. Taip pat jį reikia saugoti nuo saulės spindulių ir laikyti aliuminio dėžėje arba tamsaus stiklo buteliuose. Kai perkate aliejų, pirkite jį tik tokio stiklo buteliuose, permatomas stiklas, pro kurį matosi nuostabi aliejaus spalva, greitai tokiame butelyje pasikeis.
PASTA e BASTA!!!
Pasta, arba Italija. Tikriausiai nėra kito maisto, kuris galėtų taip efektingai identifikuoti ir suvienyti daug Italijos gastronomijos sielų. Italijai atiteko istorinis ir pagrindinis vaidmuo išplatinant ir įtvirtinant makaronų kultūrą. Italijos teritorijoje susikryžiavo dvi tradicijos: senoji romėnų, plačių šviežiai darytų makaronų tradicija, kepamų orkaitės karštyje pridedant tik pomidorų padažo tarp sluoksnių; ir artimųjų rytų, išvystyta arabų, siaurų ir pailgų makaronų, kurie išdžiovinami galėjo būti ilgai saugomi, (ir būtent dėl to, kad sausi, jie, buvo verdami verdančiame vandenyje).
Pirmasis makaronų fabrikas buvo įkurtas Trabìa mieste, arabiškos kultūros Sicilijos regione jau 12 amžiuje. Po to gimė Ligurijos regione („paste di Genova”). Šis fabrikas išliko šimtmečiais kaip patikima gurmanų Meka. Vėliau fabrikai gimė Toskanos, Apulijos regionuose, Neapoly.
Makaronai, ( itališkas žodis pasta, plačiau ir geriau atitinka sąvoką), rodos, padaryti specialiai, metaforiškai apibūdinti, Italijos gastronomijos stilių vienovę ir įvairovę. Makaronų tešlai gaminti yra naudojami beveik visada tie patys produktai, dažniausiai miltai ir vanduo, bet pati pasta susiskaido į šimtus skirtingų formų, kiekviena, kurių yra skirta konkrečiam tikslui, kiekviena forma lydi konkrečius padažus. Makaronų įvairovė nuo senų laikų yra laikoma šalies brangenybe. Galima aptikti visokiausių formų: apvalios, kaip vermicelli ar maccheroni, kai kurie tuščiaviduriai, kiti ne, dar kitokie platūs kaip lasagne, arba mažuliukai ir apvalūs kaip mille fanti, kiti plokšti ilgi ir siauri kaip tagliolini... ir dar ir dar galima vardinti farfalle peteliškes, penne – plunksnos, ką tik išvardinti ir dar kitų formų šimtai, yra pagaminti, kaip jau minėjau iš tos pačios pirminės materijos. Iš tikrųjų vienoda pirminė materija duoda visai skirtingus rezultatus, šiam patiekalui draugiją palaiko skirtingi padažai. Pradėkime ragauti skirtingų formų makaronus pagardintus vienodai pvz. sviestu ir tarkuotu parmidžiano sūriu. Spaggečių šakutė neturės to paties skonio kaip penne plunksnos. Kramtyti storą spaggetį nebus tas pats, kaip kramtyti labai ploną, o lygūs makaronai skirsis nuo dryžuotų. Itališka pasta yra padaryta, tam, kad parodyti mums, kad forma ir medžiaga yra labai stipriai susipynusios, beveik sutampa. Nėra medžiagos be formos, o formos be medžiagos irgi būti negali.
Pasta gali reikšti italų gastronominės kultūros padalinimą, kurį italai sugebėjo maksimaliai išnaudoti, panaudojant tradicijų skirtumus ir sukuriant daug skirtingų tapatybių. Pasta tarnauja tam, kad parodytų gastronominės tapatybės skirtumus, apibrėžtų šimtus jos pavidalų, įrodantų, kad gastronominė tapatybė gali būti daugialytė ir tuo pačiu vienintelė. Tuo ir yra įspūdinga makaronų paslaptis.
Gal tik italas gali suprasti, kodėl su padažu bolognese negalima valgyti spagečių (Italijoje sutiksite tagliatelle con ragu alla bolognese), arba su pesto (malto baziliko, aliejaus, druskos, pinoli kedro riešutėlių ir česnakų padažas) su pesto valgysim trumpas trofie. O spagečius ragausim su česnakais, aliejumi EVO ir aitriaisiais pipiriukais, alla carbonara su kiaušiniu ir šoninės gabaliukais. Orecchette - ausytes valgysim tik tai su pomidorų padažų arba su cime di rapa. O kiek egzistuoja rūšių įdarytų makaronų... ravioli, tortelli, tortellini, cappelletti ir tt. Kiekviena rūšis su savo padažu. Visa ši teorija yra patikrinta praktika: tam tikri padažai gerai susijungia su trumpa pasta, kiti puikiai apgaubia ilgą siaurą makaroną.
Kitas italų sukurtas patiekalas, pavergęs visą pasaulį, žinoma yra pica (it. pizza), kurios yra sukurta įvairiausių variacijų. Nuo paprasčiausių tik su pomidorų padažu ir česnakais (marinara), arba su ančiuviais (romana), visų mėgstama su mozzarella sūriu ir bazilikais (margherita), iki daugiau užkrautų pvz. ant griliaus keptomis daržovėmis, pelėsiniu sūriu gorgonzola ir šviežia dešra ir tt. Gaminant picą itin svarbu turėti gerą tešlą, tešla yra mieline ir auga visą parą, arba netgi dvi paras.Picas gamina įvairiai: neapolitietiška storapadė ir normali plokščiapadė, vos kelių milimetrų storumo. Trumpai tariant, tikrai kiekvienas gali susirasti tinkamiausią ir mėgstamiausią sau picą. Svarbiausia yra ją suvalgyti karštą, ką tik iš krosnies. Italų nuomone, blogiau už šaltą picą gali būti jos pagardinimas majonezu ir ketčupu.
Italijos regioninė virtuvė.
Dėl šio didžiulio makaronų ir picos paplitimo visame pasaulyje, kas nesidomi italų virtuve, tas galvoja, kad gastronominė Italija - tai spageti su pomidorų padažu ir picos fabrikas. Be abejonės ir šitie patiekalai yra labai skanūs ir ne kiekvienas gali teisingai ir skaniai juos paruošti, bet toks Italijos gastronomijos įvaizdis būtų tikrai banalus ir netaisyklingas. Italijos gastronomija – tai lobis, ir milijonai patiekalų, senovinių tradicinių receptų ir modernios virtuvės aromatinga pynė.
Daugelyje šalių, ypač Europoje ir JAV, yra paplitę Itališkos virtuvės restoranai, kuriuose tuo pačiu metu įmanoma paragauti ir Bolonijos lazanijų, ir Milano risotto, ir Sicilietiską cassata, užsigerti didžiuliu puodeliu kavos, bet Italijoje tokios virtuvės nėra. Italijoje egzistuoja regionų, provincijų, miestų ir miestelių virtuvė. Skirtingi ingredientai, skirtingas jų sumaišymo būdas. Skirtingas ir maisto vartojimas pvz. Šiaurės Italijoje yra vakarieniaujama ankstyvą vakarą apie devynioliktą valandą, o Pietų Italijoje vos ne dvidešimt pirmą valandą. Šiaurės Italijoje galima aptikti italus geriančius arbatą, bet tik ne Pietuose, kur karaliauja vien kava. Šiauriečiai valgo daugiau mėsos, tuo tarpu pietiečių racione galima sutikti daugiau daržovių ir ankštinių augalų. Visų mėgstamas risotto gimė šiaurės Italijoje, kur yra daug ryžių plantacijų, bet išsiplėtė per visą „Bato“ teritoriją, tiesiog kiekviename regione risotto yra gaminamas su skirtingais ingredientais: šiaurėje su šparagais, įvairiais sūriais, pietuose su jūros gerybėmis, daržovėmis.
Svarbiausia Itališkoje virtuvėje, nepriklausomai, ar tai avinžirniai su makaronais, ar tai baklažanų troškinys, ar tiesiog prinokę pomidorai su šviežia mozzarella, yra tai, kad stengiamasi panaudoti aukščiausios kokybės produktus. Populiari yra „nulinio“ kilometro teorija, kai raginama pirkti iš vietinių ūkininkų, galvijų augintojų, gerbti teritorijos gastronomiją.
Kaip ir daugelyje atvejų, patirčių įvairovė yra gerbiama: kiekvienas receptas yra savaip „teisingas“ ir „autentiškas“, ir nėra prasmės klausti, kuris yra geriausias. Paragaukite visus, nuspręsite patys. Italija yra didžiulė ir jos puikus gastronominis palikimas priklauso visiems.
Valgyti ne namuose.
Visi, kurie moka skaniai gaminti namuose, nevengia valgyti ir restoranuose. Restoranai italus traukia ne tinginystė plušti prie puodų, ne nemokėjimas pasigaminti patiekalo, o naujų skonių ir poskonių paieška. Laisvalaikio praleidimo būdas. Italijoje valgymo restoranuose kultūra yra labai išsivysčiusi, vienas iš faktorių yra tas, kad daugelyje vietų galima tikrai labai skaniai pavalgyti, maistas yra geras, gėrimų pasirinkimas platus, o ir pasitenkinimas vakariene garantuotas. Be abejonės blogai pavalgyti gali tapti didele tragedija.
Išsirinkti iš daugybės skirtingų restoranų nėra labai paprasta. Kur nueiti į trattoria, pizzeria, ristorante ar osteria? Trattoria - tai tipinis italų restoranas, atspindintis italų mentalitetą ir skonį. Dažnai italai suteikia pirmenybę paprastesniems patiekalams, bet labai aukštos kokybės. Trattoria dažnai gamina moteris, kuri suteikia patiekalams naminės virtuvės dvelksmą. Meniu nebus labai ilgas, tačiau patiekalai bus šviežiai pagaminti, paragauti galima vietinių ypatybių. Čia dažniausiai siūlomas pilstomas vynas, stalai serviruojami labai paprastai, tvyro jaukumas ir kvepia namų alinka. Pizzeria suteikia galimybę pavalgyti neišleidžiant daug pinigų, be picų didžiulio asortimento pizzeria galima paragauti užkandžių, salotų ir desertų. Pizzeria yra labai neformali vieta, kur dažnai susirenka jaunimas. Eiti į ristorante Italijoje dažniausiai reiškia pavalgyti skirtingai, ne taip kaip namuose. Patiekalai, priklausomai, nuo restorano pasirinkimo, bus labiau išdirbti, papuošti. Aplinka elegantiška, didelis vynų pasirinkimas. Dažniausiai pasirenkami specializuoti restoranai, kuriuose gaminama arba žuvis, arba mėsa. Bar - tai pagrindinė italų susitikimo vieta. Susitinka du draugai ir sako: „einam į barą kavos”, nueina išgeria keliais gurkšneliais espresso ir keliauja toliau. O gerame bare, tai kaip bičių avily: visi skuba į darbą, skaito šviežutėlius laikraščius, aptaria politiką, sportą prie puodelio capuccino ar espresso ir sviestinio ragelio (it. brioche). O nedideliuose miesteliuose vakarais bare susirenka vietiniai senyvo amžiaus gyventojai, kurie žaidžia kortomis ir bendrauja. Tikrai nėra dienos, kad italas neapsilankytų bare.
Taip ir prabėga darbų ir įvairios veiklos kupina diena, prasidedanti pusryčiais bare ir pasibaigianti lėta bei ištaiginga vakariene.
P.S. O aš atsikelsiu ryte ir sulauksiu savo uošvienės skambutį, kuri tikrai paklaus „ Ką jūs valgysite šiandien?“, kas labiau gali pabrėžti Italijos maisto kulto kultūrą?
