Gal dėl to, kad mažai sriubu valgome, o gal užplūdo vaikystės prisiminimai, sugalvojau pagaminti sriubą. Ši sriuba turi nuostabų skonį, aš jai daviau žiemos sriubos pavadinimą, nes norėčiau kažką tokį suvalgyti žiemą, kalnuose, arba sekmadienio pietums, kai po pietų nereikia niekur bėgti, o sėdi sau namuose po pūkine antklode ir skaitai knygas. Jau mačiau Lietuvoje prisnigo... tai visiškai tinkantis patiekalas Lietuvos meteo situacijai. Kaip nuostabu, kai už lango sniegas o namuose garuoja karštos sriubos lėkštė. Nežinau tikslios recepto kilmės, man jį davė mama, o mamai jį davė tokia miela moteris, su kuria mes atostogavome vieną vasarą. Ta moteris, sakė, jog sriuba vokiška... na bet ką gali žinoti.
keturioms porcijoms reikės
200 g. jautienos maltos mėsos (aš beveik niekada negaminu kiaulienos mėsos)
100 g. smulkiai supjaustytos rūkytos šoninės
2 askaloninių česnakų, labai keistas vertimas SCALOGNO, shallot angliškai, luk šalot rusiškai... na jei ne tai imkite svogūną, šiaip scalogno neturi labai stipraus svogūno skonio, todėl jį ir nauduoju.
1 česnakų skiltelės
2 morkų
200 g. šampinjonų
200 g. lydyto sūrio
100 g. grietinėlės
druskos, pipirų
daug skaniau, jei imsite ne vandenį sriubai virti, o jau paruoštą sultinį, daržovių arba mėsos jo reikės 1,5 litro
Į puodą dedame smulkiai sukapotą česnaką ir svogūnus, ar shallot, kas ką turi, ir kaitiname, po minutės ar dviejų sudedame rūkytos šoninės gabaliukus, šoninė pradės leisti savo riebalus, todėl nereikės pilti aliejaus. pridedame sutarkuotas burokų tarka morkas,arba labai plonais griežinėliais supjaustytas, išmaišome, tada keliauja malta mėsa, irgi išmaišome ir pasūdome, papipiriname, tada keliauja šampinjonai perpjauti per pusę mažiukai, į ketvirtis dideli, vėl išmaišome ir troškiname kokias penkias minutes. Tada viską užpilame sultiniu ir verdame kol neužvirs, po dvidešimties minučių nuo užvirimo išjungiame ugnį ir į karštą sriubą šmaišome grietinėlę bei lydytą sūrį. Viską gerai išmaišote, paragaujate, ar užtenka druskos ir pipirų ir serviruojate.
Buon appetito da Viktorija Mele
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą