Vilniaus grožybės arba nerišliai surašytas minčių mix apie Vilniaus žmones ir vietas

Beveik mėnuo prabėgo, kai gyvenu Vilniuje, nežinau, norėjosi rašyti "svečiuojuosi", bet koks gi aš svečias savo žemėje, savo namuose, kai einu gatvelėmis nusišypsau, nes prisimenu kur ir kada eidavau jomis su mokyklos draugais, kaip eidavome šokti iki paryčių, kaip valgydavome ledus ant ''Barbakano''. Praėjau savo keliu, kai eidavau į mokyklą... dabar ėjau su vežimėliu ir dviejų metuku dukra... keliukas liko toks pat duobėtas kaip ir pries dvidešimt metų. Nuostabūs jausmai. Pamačiau, kaip moksleiviai laiko valstybinį egzaminą, pagalvojau, kad buvau viena geriausių lietuvių kalbos ir gramatikos žinovė... o dabar tenka pagalvoti ką ir kaip rašyti... Nes su tėvais kalbu rusiškai, su vyru itališkai, su sunėnais lietuviškai, na dar reikia prigriebti kokią anglų knygą ir bus visiškas mano kalbų asortimentas, kai pakankamai netreniruoju kurios nors , jį supaprastėja ir tampa kieta.
Vilniuje išdygo aibė naujų pastatų, naujų namų. Restauruotas senamiestis. Kiek žalumos... Aš eilinį kartą įsimylėjau Vilnių. Kaip tik vakar ėjome su mano drauge Lina ir ji sakė, kad yra nuostabu girdėti, kad aš taip giriu Vilnių. Tik visą laiką einu ir sakau, koks jis gražus ir pasakiškas.  Bet taip yra, mes, gyvendami čia priprantame prie miesto, mums pradeda atrodyti tas pats per tą patį, visi visus mato ir pažįsta, o pagalvokite, na imkim didelį miestą Romą, Torino, Milaną, koks didelis bebūtų, vistiek gyvename kvartale, tas kvartalas virsta "kaimu", kur vistiek visi viską mato ir žino apie tave :))), kaip pas mus mieste, visvien matysim tuos pačius žmones ir girdėsim tą patį per tą patį, tik kitur, keičiasi geografija, bet esmė nesikeičia. Vilniuje tik išeik vakare pavakarieniauti, jau rytoj penki žmonės tau sakys, "mačiau tave te ir ten ".

O dabar sugiedosiu odę lietuvaitėms. Kai čia gyvenau, žinokit, nesuprasdavau, kai sakydavo OOOO kokios gražios merginos, na kokios jos gražios? normalios, paprastos, dar savaitgalio link tokių prisižiųrėsi... čia aš apie makijažą ir aprangą... Prisimenu, kai nuvažiavau į Rusiją pamačiau tikrai gražias merginas, kažkokias įdomias, skirtingas ir tobulas, nes Rusijoje daug kraujo susimaišo, daug tautybių. O dabar einu gatve Vilniuje ir grožiuosi nuostabiomis moterimis, šviesiaplaukėmis, tamsiaplaukėmis, kas antra - verta foto :))), lieknos, ilgomis kojomis, ilgais plaukais, su plazdančiomis suknelėmis, kažkokiais paukštelių balseliais čiulbančios. Nesakau, kad jau visos modeliai, bet jei imsim masę, tai lietuviška masė yra šimtąkartų gražesnė už vokiečių, ispanų, norvegų, už itališkąją. Italės yra gražios moterys, bet mažuma, man jos perdaug prisidažiusios, akis juodai visą laiką apvedančios, apskritai per daug pasidažo. Jos gal turi daugiau šarmo, moka labiau pabrėžti savo gerąsias puses, yra labiau prižiūrėtos, jų plaukai visada sušukuoti :) bet as balsuoju už  mano miesto na ir šalies mergaites, naturalus grožis ir toks moteriškumas, kažkoks mielumas. Vat, tai dabar visai nesistebiu, kai sako, jog čia grožio karalystė. O dar mokosi, dirba, vaikus augina ir lieka moteriškos ir mielos.

Mielos vietelės. Žinokite nebūčiau aš Viktorija, kad nepakritikuočiau ko  nors, gal dėl to , kad noriu, savo miestą matyti visą laiką geresnį. Mane nustebino kai kurių vietų padavėjos-pardavėjos, atrodo atėjau ir sutrugdžiau joms plepėti, su tokia "kauke" veide mane aptarnavo ir nelabai norėjo laukti, kol išsirinksiu ledus, tai buvo Soprano ledai ir ankstyvas rytas. Nors niekada neateinu be šypsenos ir nekalbu arogantišku tonu ir nieko nereikalauju. :D O Kristiana parduotuvėje atvirkščiai geras aptarnavimas ir pasiūlo ir papasakoja, o žiema dar man pasitaikė makijažo specialistė, gaila vardo neprisimenu, moteris su akinukais, panaši į prancūzę menininkę, tai dar pasidalino make up paslaptimis ir neįpiršo nei vieno man nereikalingo daikto. Dar labai patiko parduotuvėje La senza, atradau visai gražų maudymuką ir apatinius, ir aptarnavimas nuostabiausias. O skaniausias meniu Vilniaus g. D'antonio, ten į vakarienės pabaigą ateina riebus morenginis desertas.... ir dirba žmonės , kurie žino kas yra ristretto, ir toks įspūdis, kad ateini namo. :D Jei kiltų mintis, kad čia reklamuoju draugus, tai žinokit nieko aš nereklamuoju, nepažįstu ir savininkų ar direktorių šių įstaigų nesu net regėjusi, tiesiog dalinuosi su jumis asmeniška nuomone dėl aplankytų vietų, kur buvau ir kur dar eisiu, o kur neisiu.  Vakar gėriau labai skanią frappe graikiškame restoranėlyje metaxa, kur priešais AJ šokoladą pilies g. tai frappe jie gamina tokią, kurią galite ragauti Graikijoje ir skanus riešutinis tortas tipo pahlava. Aš daugiau suprantu apie espresso būklę, bet mano draugė Lina, gyveno Graikijoje ir žino, kur tas frappe geras, o kur ne.  Dar Vilniuje myliu AJ šokoladą ir jų karamėlinį tortą su traškančiu paplotėliu. O be D'antonio, kur kava gera,  skaniausią ir italų išbandyta kava yra Pilies kepyklėlėje, ten labai labai gerai daro espresso kava, viena skaniausių Vilniuje, geri padavėjai ir linksmas barmenas. O skaniausias sushi yra OSAKA Vilniaus g., tikrai skanu, Vilniuje skanesnio nėra, garantuoju. Patinka man Balzakas, restoranėlis mažiukas, bet toks šiltas ir jaukus.Bet šiaip būdama Vilniuje nevalgau ne namuose, nebent kokį skanėstą.

Kultūra. bendravimo kultūra. Ar mokame bendrauti? Ar esame mandagūs? Kiek kainuoja ''Laba diena''? Daug tokių klausimų užduodu sau kaskartą būdama Vilniuje. Štai anekdotu virtęs gyvenimo atvejis: Važiuojame visa šeima į Vilnių, gauname su vyru tokią nuostabią dovaną sportuoti "Forum palace" ir pailsėti nuo vaiko priežiūros kasdieną kiek širdis geidžia. Na, buvo žiema šalta, tai geriausia mums tinkanti pramoga tai sportas, baseinai, masažai. Mano lietuviškai nekalbantis vyras sunerimo, sako, "o kaip man kalbėti su žmonėmis, kol tavęs nėra šalia, na su kitais vyrais persirengimo kambary ir tt'', na aš nusijuokiau ir nuraminau, sakau "Žinok, niekas su tavimi nekalbės, net nepasisveikins''. Taip ir buvo. Atvažiavome prie mano mylymiausio sporto klubo, pasistatėm mašiną parkinge prieš surikiuotus Bentley, Porshe, Mercedes, BMW, Audi ir kitų pasakiškų mašinų. Pasiėmėme chalatėlius ir pirmyn... Atveriu duris ir užuodžiu Dior, Chanel kvepalų dvelksmus, pamatau Armani rankines, Gucci sportines tašes, mmmm kokie gražūs bateliai, mmm nepriekaištingos figūros mergina su neriniuotais apatiniais, kita su La perla maudymuku, trečia tepasi kojas Lancome cremu, kitos šneka apie kelionę į Afriką... bet niekas absoliučiai niekas neištaria LABA DIENA, nei man, nei po manęs ateinančioms moterims, nei valytojai, kuri nuleidusi akis pereina kambarį. Tas pats ir su VISO GERO, atrodo visoms moterims jis kainuoja didžiausią kainą, kurios nepajėgia sumokėti. Aš pasijuntu nepatogiai, ir be abejonės su visomis pasisveikinu ir nusišypsau, niekas neatsako . Pagalvoju, kad moterys yra labai nemandagios ir mama joms nepasakė vaikystėje, kad reikia atėjus pasisveikinti. Nesu augusi Karaliaus dvare, bet nuo sauskelnių periodo žinau, kad  elementariausius dalykus daro visi, sveikinasi, dėkoja, atsiprašo, man tai normalus reiškinys pasisveikinti ir atsisveikinti, o Jums? Kaip sako pasipiktinęs mano tėtis, jis irgi sportuoja ten pat :)) ir ne sykį pasibaisėjo šiuo reiškiniu sako "net kiaulės tvarte sukriuksėtų". Na štai toks anekdotas ir gavosi. Kiti sakys "na ir gerai, nėr ko čia šnekėti, gal aš noriu pailsėti ir su niekuo nekalbėti", bet niekas kalbėtis neverčia, tik pasakyti du žodžius LABA DIENA. Gyvenimo ABC, kai mokomes kitos kalbos ko mūsų moko po abėcėlės iškalimo? "LABA DIENA" "AČI|Ū" "VISO GERO" "ATSIPRAŠAU"... Ne šiaip sau, o dėl to, kad kalba mums reikalinga bendrauti, o pagrindiniai svarbiausi bendravimo žodžiai yra būtent šie.

Tada galima suprasti, kodėl perkant pieno butelį yra kasininkių, kurios net nepasižiūri į tave, jos priprato prie žmonių niūrumo ir nepasitenkinimo, arba arogantiškumo ir snobizmo, kam čia aš sveikinsiuos su kasininke, kuri matyt gyvenime nieko nepasiekė ir nepasieks, man nelygis. Na čia filosofuoju, nes negaliu suprasti ''il perche' " (it. kodėl). Reikia gerbti kiekvieną žmogų, kiekvieną darbą ir dėkoti už kiekvieną pagalbą, negalvoti, kad žmonės dirba už atlyginimą ir klientas yra visada teisus, reikia bendrauti mainais, šypsenų ir mandagių žodžių mainais.
Taigi dauguma žmonių, kurie dirba aptarnaudami kitus žmones yra tų žmonių-klientų veidrodis, jeigu kiekvienas, atėjęs į parduotuvę nusišypsotų, pasisveikintų, pasakytų daugiau kartų "ačiū" ir "atsiprašau", mes atsidurtumėm geresnėje visuomenėje. Kažkaip pajutau tą "ačiū" trūkumą, o jis gi nieko nekainuoja, ar ne? Ir jaučiu, kad į mane kažkaip kitaip žiūri, kai labai dėkoju, nes, matyt nėra pripratę žmonės girdėti padėkas, atrodo už tai, ką daro. Pasimatuoju tris poras basučių, netinka ir aš sakau "netiko, atsiprašau, labai dėkoju", o pardavėja su džiaugsmu balse atsako "taigi nėra už ką", bet yra už ką, už darbą, už malonų bendravimą. Tai gal tą pirmadienio rytą prieš mane į tą Soprano ledainę užsuko labai blogas klientas ir padavėja liko lengvai nusiminusi. Na čia aš pateisinu nepateisinamą eilgiasį :D.

 Gal, kai atitirps lietuvių liežuviai ir su jais bendraujančių žmonių širdys atitirps?

Kažkaip apie valgius nesinori rašyti, nes neturiu foto... neturiu savo fotokameros... O šedevrų netrūksta... Mamos chačiapuri, arba pyragaičiai su grybais, kuriuos surenka visai mūsų šeimai sesės vyro tėtis, mano tėčio troškintas triušis, sesės lašišos pūtėsiai, arba neregėto skonio jos išaugintų bazilikų šerbetas... sesės vyro įvairių patiekalų paletė su tinkamai parinktais vynais, su sūnėnu kepėm naminę pizza Margherita, dukrai-anūkei mano tėtis orkaitėje kepa kotletukus, o aš visiems gaminu Tiramisu'... jau keturis kartus gaminau...Tą tikrąjį ne su avietėmis, o su espresso kava :D Tai tampa mano vizitine kortele. O štai šiandien valgysiu tėvų bendros ruošos kūgelį... šaltos dienos, tai visai tiks, nes tokio Italijoje nesuvalgysi, spirgučiai ir kepinti svogūnai, lietuviškos bulvės turi kitokį skonį, geresnį, primenantį milijoną įvairių patiekalų, skanių ir vertų recepto su nuotrauka, kaip daugybė paprastų Vilniaus moterų, vertu foto VOGUE žurnale, na bent jau L'Officiel Lietuva, tai tikrai :D

Myliu Vilnių linkiu visiems geros dienos, nors lyja, ir dėkoju, kad skaitote
Viktorija Mele